• Mama

  Nenorėjau žinoti tiesos, tad įsitaisiau ant grindų už durų ir laukiau blogų naujienų, tikėdamasi geriausio. Ramybės neatnešančios ašaros degino skruostus, verkiau, nes nežinojau, kad turėjau šaukti, raudoti balsu ir savo gležnais kumšteliais daužyti tas prakeiktas duris ir mane spaudžiančias sienas.

  Kai tėtis pagaliau išėjo, nuo raudos įraudęs jo veidas, buvo tikrai iškalbingas. Jis šiek tiek pastovėjo, tada apglėbė mane, taip stipriai, kad veidu paskendau jo plačioje krūtinėje ir tik tuomet, ištarė balsu tai, ko nei vienas nenorėjome girdėti.

  - Jos nebėra, X, - ašaros vėl ėmė ristis tėčio skruostais.

  Jos gėrėsi man į plaukus ir tarsi lašai tašantys akmenį, šaukė:

  „Jos nėra, nėra, nėra.“

  Nebeturėjau jėgų, nei šaukti, nei daužyti sienas, tik suklikau tarsi pašautas paukštis ir paskendau.

  Kartais, per atminties rūką, iškyla tolimesnių įvykių nuotrupos. Pamenu, ištrūkau iš tėčio glėbio. Dusdama nuo ašarų, pasiblaškiau po koridorių, dar kartą apkabinau tėtį, o tada ištrūkau ir vienmarškinė, basa, per kūną veriantį šaltį, išbėgau jos ieškoti.

  Turėjau ją surasti. Tai, ką jis pasakė, negalėjo būti tiesa. Ji čia, kažkur netoli. Ji tik pakliuvo į vieną iš tų nesibaigiančių spūsčių. O gal plepa su drauge bakalėjoje.

  Nežinau kur ėjau, nemačiau kelio, neprisiminiau kas esu, bet žinojau, kad privalau ją surasti. Dėl savęs, dėl tėčio, dėl jos.

  Nežinau po kiek valandų mane surado Johanas. Kaip vis dar nežinau, kaip jam tai pavyko. Net pati nežinojau kur esu.

  Pamėlusi ir susigūžusi, sėdėjau ant kažkieno, pusnyse paskendusių verandos laiptelių, galvą įrėmusi į metalinius kalvio darbo turėklus, sustirusi nuo šalčio, didelėmis, širdgėlos kupinomis akimis.

  Man ant skruostų leidosi mažutės snaigės. Jos tirpo labai palengva ir tarsi ašaros slydo žemyn. Mano pačios ašaros buvo pasibaigę. Atrodė, kad jos susirado saugią vietą ir į ją sulindę, užrakino paskui save sunkias, metalines duris, kurios kaip akmuo slėgė man krūtinę.

  Man taip pat reikėjo tokios vietos, už metalinių durų, kur nepasiektų tas begalinis skausmas, tačiau tokių durų niekur nebuvo. Aplinkui skambėjo vaikų juokas, pro langus veržėsi jauki namų šilumą, bet niekas manęs nedžiugino.

  Kai Johanas mane surado ir tylėdamas suvyniojo į savo lengvą, vilnonį, kelių nesiekiantį paltą, supratau, kad aš vis dar jos neradau.

  - Aš jos neradau, J, - sušnibždėjau prikimusiu balsu, kai jis pakėlė mane iš pusnies ir priglaudė prie savo šiltos, vėju kvepiančios krūtinės. - Aš ieškojau, ieškojau ir neradau, supranti? – veblenau užkimusiu balsu ir bukai spoksojau į jį.

  Johanas linktelėjo.

  - Tu sušalai, – rūpinosi jis mane apglėbdamas.

  Užsimerkiau. Buvau pavargusi, buvau siaubingai pavargusi.

  - Tu man padėsi, J? - bandžiau išspausti šnabždesį iš savo begarsės gerklės.

  Johanas tarsi pūką laikydamas mane savo stipriame glėbyje, atsargiai kakta įsirėmė į mano kaktą, ji buvo tokia šilta, kad rodėsi, jog jo šiluma, perbėgo mano veidu ir ėmė ieškoti kitų sušalusių mano kūno vietų, o tuomet supratusi, kad paieškos bergždžios, ėmė po truputi sklisti po visą kūną.

  - Pažiūrėk į mane, - tyliai nuskambėjo toks pažįstamas, o kartu toks svetimas mano geriausio draugo balsas.

  Kažkas jame buvo ne taip. Jis nebuvo toks džiugus, kokį girdėdavau visuomet. Jis užlūžo ir sustingo šiame šalčio, sniego ir tamsos chaose. Prisiverčiau atsimerkti. Johano veidas buvo taip arti, kaip niekada. Jo nuostabiose, Karibų jūros gelmes primenančiose akyse, atsispindėjo mano skausmas.

  - Jos nebėra, X, - sušnibždėjo jis.

Demonai, kurie mane saugo I dalis

• Kelionė

  Nepaisant tėčio tvirtybės, jis mylėjo mamą, kaip miškas myli žemę, kuri jį maitina. Švelniai, nepaliaujamai. Jam, kaip ir man, reikėjo šių pokyčių. Reikėjo pamiršti skausmą. Būtent todėl nusprendėme paklausyti jos ir važiavome į Lietuvą, dar man nepabaigus mokyklos. Važiavome ten, kur viskas turėjo būti kitaip, kur viską turėjome pradėti iš naujo.

  Mintys ėmė erzinti, o gal ne mintys? Akys išsiplėtė.

  - Tėti, noriu į WC, - susiraukiau nepatenkinta.

  - Ir žinom jau seniai, ar ne? - nusijuokė jis. - Nes jau raukaisi, vadinasi graužia akis?

  - Graužia, - sumurmėjau žvelgdama į navigaciją, prietaisų skydelyje.

  - Matai? Degalinė už penkiolikos kilometrų, palauksi ar stoti miške?

  - Gal išprotėjai, - šūktelėjau, - žinoma palauksiu. - Nepritariamai palingavau galva.

  Tėtis juokėsi balsu. Ir pati nusišypsojau.

  „Tas kvailas įprotis, „dar pakentėti“.“ - subariau save.

  - Ar dar toli? – sumurmėjau nepraėjus vos kelioms minutėms.

  - O kaip tu manai? - nusijuokė tėtis, įsukdamas į degalinę.

  Jam dar nesustabdžius automobilio, iššokau ir pasileidau degalinės link.

  Kaip žuvis, laviruodama tarp lentynų su gražiai išdėliotomis, spalvingomis prekėmis, yriausi link lentelės su užrašu WC. Pribėgus truktelėjau rankena, užimta.

  „Žinoma, užimta,“ - užverčiau akis.

  Prie rankenos švietė mažutis raudonas rėželis. Atsidusau ir šiek tiek atsitraukus, trypčiojau tarp tualeto durų ir lentynos su pliušiniais žaisliukais. Nedaug trukus, iš tualeto išliūliavo labai aukšta, apkūni moteris, su gilia iškirpte, labai margaspalvėje palaidinėje.

  Supratau, kad man visai neliko vietos. Ėmiau trauktis atbula, nuo man palei akis liulančios pusplikės krūtinės. Žengusi dar žingsnelį, o po to dar vieną, į kažką švelniai atsitrenkusi susvyravau. Kad nenukrisčiau, ranka pasirėmiau į lentyną su žaisliukais. Prasidėjo žaisliukų griūtis.

  - Demn!

  Išgirdau sau už nugaros ir susigūžiau. Atsisukusi pamačiau į mane įsmeigtas piktas vyriškas akis. Dar ir kokias akis! Net karšta pasidarė. Viena linija tapę, suraukti antakiai, slėpėsi po ant kaktos užkritusiomis, netvarkingų, šviesių plaukų sruogomis.

  „Tai štai į ką aš atsitrenkiau, prieš atsiremdama į lentyną.“ - supratau.

  - Sorry, - sušnypščiau nutaisiusi apgailestaujantį veidą ir prikandau lūpą.

  Pasilenkusi, negrabiai, puoliau rinkti pliušinukų. Jis pasilenkė ir taip pat juos rinko, o paskui gražiai, dėliojo į lentyną. Jam sekėsi kur kas geriau nei man, didžioji dalis mano padėtų žaisliukų, vėl krito ant žemės.

  Tvirtų, vyriškų bruožų veidas, išraiškingais skruostikauliais, tvirtai sukąstu žandikauliu, spinduliavo valdingumą ir nepasitenkinimą šia paika situacija. Tačiau nei aštrūs tarsi išskaptuoti veido bruožai, nei audringa, po jais besislepianti asmenybė manęs neišgąsdino. Priešingai, jaučiausi lyg būčiau sutikusi seną pažįstamą. Pagiežinga, man skirta jo šypsenėlė erzino, bet ją kompensavo susidomėjimas ir linksmumas, slepiamas jo giliose, dangaus mėlynumo akyse, kurios kažką priminė, traukė ir užsupę lyg jūros bangos, skandino. Bet neketinau nuskęsti.

  - Aš netyčia, - sumurmėjau tyliai, norėdama nors kiek sušvelninti jo skeptišką požiūrį į kvailą mergaitę, drebančiomis rankomis vis negebančią padėti pliušinukų į jiems skirtas vietas erdvioje lentynoje.

  Jo prunkštelėjimas tik patvirtino, kad nuomonės apie mane jis nekeis. Darbavomės tylėdami. Ant žemės likus vos keliems žaisliukams mūsu pirštai susilietė. Kūnu perbėgo elektra, sutrikusi pakėliau į jį akis. Širdį susigniaužė į kumštį keistas jausmas, tarsi liesti šį žmogų būtų uždrausta.

  Praviromis lūpomis gaudžiau orą. Į mane žvelgė nemažiau sutrikęs, griežtas ir vis vien nuostabiai gražus vyriškas veidas. Suvokusi, kad spoksau į ji pravira burna, staigiai prikandau apatinę lūpą ir nevalingai susiraukiau iš skausmo. Nepažįstamasis suirzęs atsiduso ir ištiesęs ranką, nykščiu švelniai išlaisvino mano apatinę lūpą iš tvirtų dantų gniaužtų. Buvo taip keista, net pasivaideno, kad skausmas atlėgo.

  - Tau nederėtų taip elgtis, - sukuždėjo jis švelniai, giliu, krūtinę uždegančiu balsu.

  Negalėdama atsitokėti, nuo jo prisilietimo sukeltų jausmų, baukščiai linktelėjau galva.

  - Be to, galėtum būti atidesnė, - sumurmėjo jis angliškai.

  Galiausiai imdamas man iš rankų paskutinį žaisliuką, lyg tyčia šiek tiek stabtelėjo. Jaučiau, kaip jo vėsūs pirštai liečiasi prie mano įkaitusios plaštakos. Pažvelgiau į mūsų rankas, tuomet pasukau į jį savo nurausvintą, plaukais ir akiniais nuo saulės pridengtą veidą. Dėdamas į lentyną paskutinį žaisliuką, jis šypsojosi.

  - Tai ne mano kaltė, - bandžiau teisintis.

  Jis atsigręžė. Jo žvilgsnis nebebuvo piktas, greičiau jau, valiūkiškas, pašaipus.

  - Aš gi atsiprašiau, - nusivylusi papurčiau galvą ir atsistojau. - Ačiū už pagalbą,- lengvai linktelėjau ir nusisukusi žengiau kelis žingsnius atgal link tualeto.

  Žinoma šis ir vėl buvo užimtas.

Demonai, kurie mane saugo I dalis

• Simona

  Viskas prasidėjo tą rytą, kai Onutė pas mus atsivedė savo anūkę – Simą. Maloni, juodaplaukė, neįtikėtinai iškalbinga mergina, toli gražu nebuvo panaši į tipišką lietuvaitę. Gerokai per tamsių plaukų, gražios rusvos odos, kur kas tamsesnės nei mano, net po to kai jau džiaugiausi įgavusi šiokį tokį rusvai auksinį atspalvį. Ir dar - per daug temperamentinga. Ji, kaip ir jos močiutė, buvo tarsi saulutė, gebanti šildyti visus aplinkui savo jaukumu ir nežemiška šypsena. Vos ištarus „Sveika“, ji čiupo mane į glėbį.

  Akivaizdu, kad jai net netoptelėjo, jog man dėl to galėtų būti nejauku ar keista.

  - Sveika, - išmykiau sutrikusi.

  Nežinojau, ką turėčiau pasakyti, o vėliau supratau, kad sakyti nieko ir nereikėjo. Po akimirkos, man jau nebebuvo kur įsiterpti. Kad ir kaip būtų keista, Sima turėjo ką pasakyti. Vėliau sužinojau, kad ji turi apie ką paplepėti - VISADA. Tiesa sakant, man tai labai tiko. Nes tuomet nereikėjo kalbėti man pačiai.

  - Žinai, X, aš taip apsidžiaugiau, kad tu grįžai. Aš žinau, nei tu nei aš neprisimename viena kitos, bet vis žiūrėdavau į tas nuotraukas, kur abi žaidžiame ir ilgėdavausi tavęs. Močiutė norėjo leisti tau čia apsiprasti ir neleido man su ja pas jus ateiti anksčiau, bet dabar!!! Dabar aš tau parodysiu pasaulį! Gana stypsoti toje terasoje, - Simona su susižavėjimu žvelgė į kabantį krėslą, į mano po terasą netvarkingai išmėtytus sėdmaišius ir knygas tarp jų.

  Galiausiai į tvarkingą pievelę aplinkui.

  - Suprantu, kad čia fantastiška, bet pasaulis dar nuostabesnis.

  Sima šiek tiek patylėjo, o paskui tęsė toliau, man net nesusivokus, ką pasakyti.

  - Šiandien galime pabūti ir čia, bet rytoj, - išpūtė akis Sima, - rytoj būtų visai smagu pasivažinėti po apylinkes. Močiutė sakė, kad tu vairuoji! Mudvi galėtume aplankyti kelias gimnazijas, kad išsirinktum sau tinkamą. Kaip aš tau pavydžiu, - ji net pasišokinėjo ir suplojo rankomis, vėliau supratau, kad tai jos nuolatinis įprotis.

  Toks Simonos elgesys atrodė kvailai mielas ir keistai derėjo su jos ekscentriškumu.

  - Pažadėk, kad kartu nuvažiuosime į miestą, prašau, prašau, X! Pažadėk man!

  Ji tiek tarškėjo, kad mane netikėtai užklupo juoko priepuolis.

  - Matai, kodėl neleidau jos čia pirmas dienas, vaikuti, - nusiminusi burbtelėjo Ona. - Jos neįmanoma užkišti. Ji lyg sugedusi radija, nei išjungsi, nei kabelio ištrauksi, o tau reikėjo apsiprasti, - Ona užvertė akis ir nusisukus toliau kažką murmėjo.

Demonai, kurie mane saugo I dalis