• Viešnia

  Johanas užsikvatojo, supykusi kištelėjau liežuvį, kad ir kaip kvailai tai atrodė. Mano maivymasis nesustabdė Johano, jis mirktelėjo man ir jau žiojosi kažką sakyti, bet mūsų pasirodymą nutraukė niekad nenaudojamo durų skambučio melodija.

  – Atidarysiu, – šūktelėjau išsmukdama Nikolui iš rankų, įbėgusi vidun nuskuodžiau į holą.

  Dar neatvėrus durų išpūčiau akis.

  „Lisa? Ar taip gali būti?“ – negalėjau patikėti atplėšdama duris.

  – Lisa? K–kaip? – sušukau nustebusi.

  – Tu pamiršai mane, Alexandra, – iškniaukė Lisa savo verksmingu balsu.

  – Ne, nepamiršau. Kalbėjome telefonu vos prieš savaitę, – raminau draugę apsivydama rankomis jos smulkučius pečius.

  – Ką tu čia veiki? – man už nugaros nugriaudėjęs Nikolo balsas nebuvo nei svetingas, nei malonus.

  – Ramiai, viskas gerai, – raminau Nikolą.

  – Niekas nėra gerai, kai tokios kaip ji yra šalia tavęs, – nenusileido jis.

  Lisa susigūžė.

  – Ką tu čia pamiršai? – Nikolo tonas buvo be kompromisų.

  – Nikolai, liaukis, čia gi Lisa. Mes draugavome Hamburge. Ėjome į vieną klasę. Leisdavome kartu savaitgalius ir bendravome net man išvykus į Lietuvą.

  Dar stipriau apglėbiau ėmusią virpėti Lisą.

  – Kaip tau tai pavyko? – stebėjausi. – Sakei, kad išvažiuoji su tėvais į Italiją?

  – Aš tavęs pasiilgau, – suinkštė Lisa kaip kaprizingas vaikas. Jos akis puošė ašaros, patempta lūpa bylojo apie besiveržiančią raudą.

  – Paleisk ją, – prišokęs Nikolas išplėšė Lisą man iš glėbio.

  – Kas tau darosi? – supykau. – Ar nematai, kad jai ir taip liūdna?

  – Jai visuomet liūdna ir ji visuomet tame liūdesyje skandina kitus, – per sukastus dantis iškošė Nikolas.

  – Jūs pažystami? – nustebau.

Po žvaigždėtu dangum (Demonai, kurie mane saugo II dalis)

• Kelionė

  Kelionė į Molėtus prasidėjo gerą nuotaiką žadantį, saulėtą rytą. Automobilių stogus puošė irklentės, bagažinės buvo prikimštos palapinių, lagaminų ir maisto atsargų. Visi šypsojosi, gal tik Inga buvo šiek tiek apniukusi, Milda ir Sima nuolat juokėsi ir svaidė viena kitai juokelius. Vaikinai dar kartą aptarinėjo mūsų laukiantį maršrutą.

  Supažindinti su Lise, kaip ją vadino angelai, mano draugai nei sutriko, nei nustebo. Įsodinta į galingo šešiaviečio Mercedes Benz GLS SUV sėdynę, šalia ją akylai stebinčio Johano, Lisė sėdėjo tyki ir net atsargūs Kasparo pakalbinimai angliškai, bei keli jo papasakoti juokeliai, nepadėjo nuleisti nuo įtampos užkilusių merginos pečių. Inga nebuvo sužavėta Lisės dalyvavimu, tačiau įvertino Kasparo pastangas ir prigludo prie jo atsilošusi galinėje sėdynėje.

  Atrodė mūsų entuziazmo niekas neįveiks, bet...

  Pakeliui į Molėtus, sugedo Aurimo automobilis. Ir jokie angelai ar demonai čia buvo nekalti. Tiesiog jis buvo senas ir tai kažkada turėjo įvykti.

  „Tik kodėl būtent dabar, kai įveikėme vos pusę kelio?“ – nerimavau.

  Mačiau koks sugniuždytas jautėsi Aurimas. Kaip sutrikusi į sugedusį automobilį žvelgė Milda. Tik tas sutrikimas ir panika truko ne ilgai. Pastatę mūsų automobilį šalikelėje, angelai pasiraitojo rankoves. Atlupę Aurimo automobilio kapotą, jie ėmė kalbėti tarpusavyje „angelų“ kalba. Galiausiai naršė telefonuose, kažkam skambino ir klausinėjo, klausinėjo. Kol netikėtai Nikolas iškėlė į viršų ranką ir sušuko „BINGO“. Po „bingo“, „dvyniai“ čiupo sutrikusį Aurimą ir trys tikrai neprastai atrodantys vaikinai sušokę į didžiulį automobilį, nurūko atgal link Kauno, su savimi išsiveždami ir mažutę Lisę.

  – Ar kas nors paaiškins man, kas čia vyksta? – surūgusi Sima žvelgė į nusiminusią Mildą.

  – Nikolas sakė, kad nenutiko nieko nepataisomo. Jie išvažiavo nupirkti detalės, grįžę ją pakeis ir vyksime toliau, – įsiterpė į pakelės medį atsirėmęs Kasparas, slopindamas įsiaudrinusią Simoną.

  – Ir kodėl aš taip stipriai noriu valgyti, – suinkštė per atviras Aurimo automobilio dureles, kojas nukabinusi Inga.

  Matyt dėl šių nevykusių aplinkybių kaltę jaučianti Milda, pašoko iš vietos, nubėgo prie bagažinės ir sugrįžusi ištiesė Ingai bananą.

  – Oi kaip ačiū, – išsišiepė nuoširdžiai apsidžiaugusi Inga, švaistydamasi plačia, savo lininės palaidinės rankove.

  – Gi sakiau, – prie Ingos priėjęs Kasparas švelniai paglostė jai kelius ir vėl sugrįžo į pavėsį.

  Greitai išlupusi bananą, ši atsilaužė pusę, o likusią dalį ištiesė Mildai.

  – O Dieve, išgelbėjai man gyvybę, – atsiduso kramtydama pirmą kąsnį Inga. – Mūsų maistas sudėtas bagažinės gilumoje. Jis užkrautas lagaminais. Prieš vaikinams išvažiuojant detalių, Kasparas siūlė iškrauti bagažinę, bet visiška nesąmonė griauti visą tvarką, dėl gabalėlio banano. Tikrai nesugebėčiau antrą kartą visko taip puikiai sugrūsti į tą mažą bagažinę, – purkštavo.

  Ingos tarškėjimas padėjo Mildai atsipalaiduoti, apramino Simoną ir vis vien buvau tikra, kad tokia pradžia nežada nieko gero.

Po žvaigždėtu dangum (Demonai, kurie mane saugo II dalis)

• Rousė

  Pagaliau išvažiavome į laukymę. Prieš akis atsvėrė nuostabaus grožio sodyba. Visų pirma pasimatė trys, gan masyvūs lakuotų stačiakampių sienojų rąstiniai gyvenamieji namai, į mus spoksantys per juodais rėmais apvestus, spindinčius langus. Sodybą saugojo ramybę žadanti medinė tvora. Palei ją, žavėdami ir džiugindami širdį žydėjo įvairiaspalviai vėdrynai. Namų sienomis kopė raganės, šen bei ten puikavosi rožių krūmai. Čia pat buvo mano iš tolo matytas kluonas nendriniu stogu. Toliau šmėžavo didėlė daili pavėsinė, joje rikiavosi patogūs lauko baldai, išdidžiai pūpsojo kiaušinio formos Grilis. Tolumoje akis kabino arklides ir nuostabaus grožio ežerą. Nuo pagrindinio pastato, link ežero driekėsi platus akmenimis grįstas takas, nepasiekęs ežero jis skilo į dvi dalis, dešinės atšakos gale krantą juosė smėlio paplūdimys.

  – Kaip gražu, – atsidusau.

  Akys bėgiojo nuo vieno statinio prie kito. Atsivėrus telefonu valdomiems vartams, Nikolas įvažiavo į kiemą ir pastatęs automobilį didelėje, akmenimis grįstoje aikštelėje, išlipo. Apėjęs automobilį atvėrė keleivio dureles, iškėlė mane iš mašinos ir apkabino.

  – Atleisk. Mes seni kvailiai, – švelniai glostė plaukus ir nugarą.

  Linktelėjau, nuo šilumos nuslydusios mano pakaušiu pašiurpo oda, kojos suminkštėjo.

  – Ačiū, – sumurmėjo į plaukus.

  Tylėjau, gėriau į save jo pavasarinio lietaus kvapą, bijojau, kad jei jis mane paleis, aš sudušiu, kaip maža porcelianinė balerina.

  – Tai sakai pažystami išvyko į kelionę ir paprašė prižiūrėti jų gyvūnėlius? – nužvelgusi nuostabaus grožio kaimo turizmo sodybą, išlemeno Sima.

  – Taip, jie jau senokai norėjo išvykti, bet niekas neapsiėmė pabūti su jų ožka, keliais žirgais, šunimi ir vištom.

  – O ką mums reikės daryti su ta ožka? – priėjęs nusistebėjo Aurimas.

  – Maitinti, pamelžti, – nusijuokė šalimais atsistojęs Johanas.

  Mačiau kaip išsiplėtė Aurimo akys.

  – Aš šersiu gyvulius, galiu net mėžti tvartą, – greitai raportavo Aurimas, matyt išsigandęs, kad teks melžti ožką.

  – Nieko jums nereikės mėžti ir melžti, – pasigirdo nepažystamas, bet labai tvirtas merginos balsas ir visi nuo automobilių atsigręžė jo link.

  – Rousė? – nustebęs Johanas, atsiskyrė nuo mūsų grupelės ir greitu žingsniu nuskuodė pasitikti nuostabiai dailios merginos.

Po žvaigždėtu dangum (Demonai, kurie mane saugo II dalis)